Stipriems irgi skauda. Tik jų niekas neklausia, kaip jie iš tiesų laikosi.

Apie tikrąją psichikos sveikatos kainą šeimose, kurios gyvena su negalia

Spalis - psichikos sveikatos mėnuo. Kampanijos, straipsniai, seminarai, patarimai, kaip „rūpintis savimi“. Tačiau už visų šių žodžių dažnai lieka viena grupė žmonių, apie kuriuos kalbėti vis dar nepatogu- tie, kurie gyvena su nuolatiniu išbandymu. Tie, kurie išgyvena ne vieną krizę, o visą jų virtinę. Tie, kurie nebeturi prabangos pasirinkti, kada pailsėti.

Tai tėvai, auginantys vaikus su negalia.
Tai žmonės, slaugantys savo sergančius artimuosius - tėvus, sutuoktinius, suaugusius vaikus.
Tai šeimos, kurios balansuoja tarp meilės ir išsekimo.
Tarp rūpesčio ir tylos.
Tarp šypsenos ir naktinių ašarų.

Kai tavo artimas žmogus "serga", kai jo kūnas ar protas nebeklauso taip, kaip anksčiau, o galbū jis gimė su negalia - psichikos sveikata nebėra prabanga. Ji tampa būtinybe. Nes kitaip tu tiesiog neišgyveni.

Lietuvoje daugiau nei 230 tūkstančių žmonių su negalia.

Už jų - dar daugiau tylinčių šeimų.

Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis, Lietuvoje gyvena daugiau nei 230 tūkstančių žmonių su negalia. Iš jų - apie 18,6 tūkstančio vaikų, 152 tūkstančiai darbingo amžiaus suaugusiųjų ir dar beveik 60 tūkstančių pensinio amžiaus asmenų.

Už kiekvieno iš jų - šeima.
Mama, tėtis, vyras, žmona, dukra ar sūnus, kurie gyvena šalia jų ligos, šalia jų būsenos, šalia jų skausmo. Tai žmonės, kurie ne savo noru tapo slaugytojais, psichologais ir socialiniais darbuotojais viename. Be paruošimo, be pagalbos, be atokvėpio.

Realybė, kurios niekas nemato

Kartais diena prasideda puikiai, bet eigoje ji tampa kitokia.

Tavo vaikas grįžta iš mokyklos suspaustu kumščiu ir žvilgsniu, kuriame daugiau skausmo nei žodžių. Buvimas tarp kitų vėl priminė, kad jis - kitoks. Kad niekas su juo nebendrauja taip, kaip tarpusavyje. Jis tiesiog kaupia visa tai ir grįžęs namo pratrūksta..

Kartais ji tampa kitokia nuo to, kad turi išeiti į darbą, palikdama vyrą su negalia namuose.
Išeini su nerimu, nes jis turi paralyžių, ir epilepsiją ir tu nežinai, kas nutiks dienos eigoje.

Kartais - nuo to, kad tavo mama nebeatpažįsta tavo veido.
Tu atidarai duris, o ji tave veja lauk, kaip svetimą.

O kartais nuo to, kad tavo vyras, kuris patyrė sunkų autoįvykį ir tapo neįgalus tampa piktas, emociškai nestabilus, ir tu nežinai, kaip apsaugoti savo vaikus, nuo tų emocijų protrūkių. Bet palikti jo taip pat negali - juk prisiekei būti kartu ir džiaugsme, ir varge. Tik niekas nepasakė, kaip atrodo vargas, kai gyvenimas atsitinka visam laikui.

Ir būna dienų, kai tavo mažametė dukra su psichine negalia visą dieną klykia iš nevilties, o tu nieko nebegali padaryti. Paskirti vaistai neveikia. Raminimo būdai nepadeda. Aplinka dažnai tau sako „mamyte, bandykite nuraminti..“, bet tu jau išbandei viską. Lieka tik atsitraukti - ir bandyti apsaugoti jaunesnį brolį.

Tokių istorijų - ne viena ir ne dvi.
Jos vyksta dabar.
Už mūsų durų, kur tyliai deginamos paskutinės jėgos.

Ir kai pagaliau ateina tyla - joje apsigyvena kaltė.
Kaltė, kad pavargai, ir žinai, jog šį kartą net poilsio diena nepadės.
Gėda, kad negebi susitvarkyti.
Bejėgiškumas, kuris tyliai šnabžda: gal tau jau per daug visko? Gal jau gana kovoti ir tiesiog nuleisk rankas..

Bet ar kas nors tavęs paklausė, ar tu buvai pasiruošęs tam?
Visi sako: „Dievas duoda tik stipriems.“ Bet tai nereiškia, kad stiprius galima dar ir paspardyti.
Jie ne todėl stiprūs, kad pakelia viską. Jie stiprūs, nes neturi pasirinkimo.

Pavargstama ne nuo žmonių. Pavargstama nuo kovos.

Ne nuo vaikų, ne nuo tėvų, ne nuo sutuoktinių.
Labai dažnai pavargstama yra nuo sistemos ir nuo įrodinėjimo, kas kam kada ir kur priklauso. Nuo institucijų, kurios turi padėti, bet dažniausiai tik nurodo, kur dar kreiptis. Nuo biurokratijos, popierinių algoritmų ir frazės „pagal protokolą“. Nuo aplinkos, kuri sako „laikykitės“, bet nesupranta, kad laikytis kartais jau nėra iš ko ir į kur..

Kaltė, gėda ir tylėjimas

Kaltė, kad pavargai.
Gėda, kad nesusitvarkai.
Baimė, kad jei pasakysi garsiai, būsi pasmerktas.

„O ką pagalvos kiti?“
Juk turim gyventi tobulame pasaulyje, kur niekas nepyksta, nepavargsta. Kur liūdesys yra silpnumas, o emocijos - tabu.

Kalbame apie psichikos sveikatą, bet tuo pačiu bijome tų, kurie ją išreiškia atvirai. Bijome jų emocijų, jų garsų, jų realybės. Bijome tiesiog pasigilinti į situacijas. Nes ji primena mums patiems, kad ne viską mokame ir negalime priimti kito sunkumų. Jeigu paklausiu - man reikės spręsti..

Ir tada tylim arba permetame atsakomybę "pagal algoritmą" kitam..
Ir paliekam juos - tuos, kurie kovoja - vienus su savo emocijomis, kaltėmis ir realybe.

Psichikos sveikata nėra silpnumo ženklas

Šie žmonės neprašo gailesčio.
Jie prašo supratimo.
Realaus, žmogiško, o ne pagal protokolą.

Psichikos sveikata - tai jėga, kurios reikia kiekvieną dieną IŠGYVENTI.

Vilties inkaras

Ir vis dėlto - mes gyvename.
Juokiamės, mylim, verkiam, griūnam, vėl stojamės.
Kartais iš nuovargio, kartais iš meilės.
Ir galbūt būtent tai ir yra tikroji stiprybė - ne šypsenoje, o tame, kad vis dar bandome.

Šį spalį norisi pasakyti garsiai

Šeimos, kurios rūpinasi neįgaliais artimaisiais, turi teisę į realią, o ne popierinę pagalbą.
Tėvai, partneriai, vaikai - turi teisę pavargti, palūžti ir pykti, nes tai žmogiška.
Mums reikia sistemos, kuri matytų žmogų, o ne tik bylą.
Ir visuomenės, kuri priima, o ne stebi iš šono su užuojautos ar pasmerkimo žvilgsniu.

IŠGYVENAU

Aš žinau, ką reiškia ši kova.
Kai kūnas juda iš įpročio, o siela - iš meilės.
Kai šypsena slepia skausmą ir nuovargį.
Ir kai vis tiek kas rytą atsikeli - nes meilė visada stipresnė už baimę.

Šį mėnesį gali padaryti vieną dalyką - pamatyk ir išgirsk.
Ne fasadą, ne „stiprybę“, o tikrąją kovą.
Kartais vien to užtenka, kad žmogus pasijustų geriau.

„IŠGYVENAU“ misija

Mes kalbame apie tai, ką kiti nutyli.
Apie gyvenimus, kurie nesutelpa į tobulus paveikslus.
Apie šeimas, kurios išgyvena, kad parodytų - išgyventi galima ir be herojų kaukės.

Jei šis tekstas tave palietė - pasidalink juo.
Galbūt kažkas, kuris šiuo metu tyli, pajus, kad nėra vienas.
O jei nori prisidėti prie mūsų veiklos - parašyk arba aukok:
www.isgyvenau.lt

Aš išgyvenau.. Nering Stan